Pirma savaitė Portugalijoje
Ojėj, net nežinau nuo ko pradėti, bet, jog turiu kuo pasidalinti visada byloja faktas, kad galvoje mintis pradedu dėlioti rišliais sakiniais, dėdama skyrybos ženklus ir ištiktukus, tarsi daryčiau tai rašydama tau//
Rodos, jau apsipratau Portugalijoje. Apsitryniau su mintimi, kad esu toli nuo namų, kad esu viena ir kad daugiau nei dvi sav. į priekį neturiu absoliučiai jokių planų. Jausmas nuostabus. Šypsena retai kada apleidžia mano veidą, kūnas stiprėja ne tik fiziškai, bet ir morališkai, o ką jau kalbėti apie augantį pilvą nuo neįtikėtinai skanaus maisto…
Na gerai, joks pilvas neauga, nes daug dirbame bei nuo ryto iki vakaro valgome tik šviežius, prieš porą valandą nuskintus vaisius ir daržoves, bet tas niuansas, jog portugalai ir per pietus, ir per vakarienę valgo po 2 patiekalus - gero nežada.
Šeima, pas kurią atvykau savanoriauti - nuostabi. Vyras, žmona, 2 vaikučiai, 2 šunys ir 2 katės. Šitas mažas kolektyvas turi du žemės sklypus ir didžiulį šiltnamį, kuriuose aš ir dirbu. Darau viską ko tik paprašo: raunu piktžoles, persodinėju česnakus, burokus, rukolą ar špinatus, skinu pomidorus, agurkus, cukinijas, raunu pankolius, morkas, o po to viską ruošiame turgui. Kiekvieną šeštadienį jie važiuoja į Cascais miestelyje esančią prekybvietę ir parduoda ten savo gėrybes. Atrodo, ko dar galima norėti? Šeima gyvena savo sukurtu ritmu, visada kartu, jokių pykčių, vien harmonija, grynas oras ir skanus maistas. Viskas organiška, jokių trąšų, jokių baisybių, viskas vyro ir žmonos rankomis pasodinta, tomis pačiomis prižiūrėta, auginta ir nuskinta.
Bet štai aš susidūriau su viena problemėle - vietinių kalba. Kolkas dar nesugebu jos perprasti ir kai klausausi dialogų, man nuolatos atrodo, kad jie baisiai nusišneka… Visi švėpluoja ir neartikuliuoja… Bet gal taip tik pasirodė. Turiu dar nemažai laiko šiai kalbai perprasti, o ir Dualingo app’sas atrodo visai naudingas.
Toliau… Kadangi dirbu tik šiokiadieniais, savaitgaliais leidžiu sau veikti ką tik panorėjusi, tad, žinoma, stengiuosi kuo daugiau pamatyti ir sužinoti. Per praėjusį savaitgalį jau spėjau aplankyti 4 miestelius (Cascais, Ericeira, Mafra, Santa Susana). Didžiausią įspūdį kolkas paliko Cascais, mat atvykau į jį, kai iš vandenyno kilo saulė, mieste nebuvo nei vieno žmogaus, o ir pati, dar traiškanotomis akimis, negalėjau patikėti, kad esu tokioje nuostabioje vietoje.
Vakar aplankytame Ericeira mieste susidūriau su “čiešintojais” ir galiu pasakyti, kad man jie taip baisiai nepatiko, kad net svarstau nebelaukti savo princo ir nebesvajoti apie jį, nes visi kažkokie nevykėliai iš medžio iškritę…
Beto, jaučiu, kad mano viengungės gyvenimas yra dovana. Jaučiuosi laiminga ir dėkinga, tai tas princas banglentininkas dar tegul laukia manęs:)
Kolkas tiek, nepamiršk vis užmesti akį į mano foto galeriją, tikiu, kad rasi sau patinkančią nuotrauką, be to, suskirsčiau ją pagal rūšis (žmonės, maistas, vaizdai ir t.t.), tad tau bus dar lengviau atsirinkti tai ką mėgsti matyti.
Bučiuoju, dar visai nepasiilgau, iki