moterys ir meilė
Juokinga man, kad žmonės pasirenka sveikinti moteris, vyrus, mamas ar tėčius tik tam skirtą vieną dieną, bet gražu, kad išvis kažkas taip sugalvojo! Žinoma, galime nieko nešvęsti, nieko nesveikinti ir niekuom nesidžiaugti, būti pesimistais ir niūrioje kasdienybėje tik bumbėti kaip viskas yra negerai.
Arba... galime išmokti džiaugtis kiekviena gyvenimo siunčiama dovana. Štai man didžiausia dovana yra meilė.
Kaip sunku suprasti ir žodžiais nupasakoti kas ji tokia// Su draugais vakar diskutavome apie tai ir aš vis tik lieku prie tos versijos, kad meilė yra mamai ir meilė yra vaikui.
O visa kita, mano nuomone, yra skirstoma į kitokias kategorijas, pvz: aistra, prisirišimas, pagarba, nuolankumas ar pan.
Stebint aplinkinių ir savo pačios santykius su antrąja puse kiekvieną dieną įsitikinu, kad tokios besąligiškos meilės, kuri matoma tarp mamos ir vaiko nė su žiburiu nerasi. Pastovūs išdavystės ir nuklydimo pavyzdžiai šioje trapioje kasdienybėje yra žiauriai dažni ir aš nesuprantu kaip reikia elgtis, ką reikia sakyti ir kaip reikia mąstyti, kad šioje terpėje mes tobulėtume?
Kalbant iš savo perspektyvos: aš beprotiškai myliu savo sesę ir jos vaikučius, aš myliu mamą, kitą sesę ir dar šimtą žmonių, myliu juos nepaisant jų klaidų. Nelaukiu kol jie pasikeis, neprašau jų manęs mylėti taip pat ir net nedvejoju, tiesiog myliu. Bet kaip reikia mylėti tą vieną žmogų, su kuriuo pasirenki nugyventi gyvenimą? Kaip išmokti nepasisavinti jo? Kaip iškelti save bent truputį aukščiau, kad netekęs jo nesustotum gyventi? Kaip surasti tame žmoguje savo erdvę, duoti erdvės jam ir kaip ja dalintis? Kaip nereikalauti, kad jis pasikeistų ir suvokti, kad jis tiesiog toks yra?
Ir galbūt reikia suprasti, kad bėda su manimi, o ne su juo?//
Sėdžiu ir svarstau ar aš esu mažiau moteris už kitas damas, nes nesišpakliuoju nosytės, nedėviu aukštakulnių ir nekalbu cypiančiu lėlytės balsu? Ar aš mažiau moteris už tą, kuri iškėlus galvą trypia visų širdis ir reikalauja dėmesio nepaisant jokių aplinkybių? Ar aš prastesnė, nes suveltais plaukais ir kapišonu, tatuiruotom rankom ir suplyšusiom maikutėm bėgu į lauką kamuolio spardyt? Manau, kad ne. Visos mes beprotiškai skirtingos ir visos įspūdingos. Negaliu pasakyti, kad kiekviena pasaulio moteris yra jėga, nes niekada nepasižymėjau didžiule tolerancija, bet, kad jau tokia proga, tai trumpai: esame tokios, kokias mus mūsų pačių gyvenimas sukūrė ir niekur nuo to nepabėgsime// Tad laikykitės stipriai ir varykit toliau savo tvirtais ir nesustabdomais žingsniais!
Vienaip ar kitaip, šiandien daugiau klausimų negu atsakymų: taip ir nieko nesupratau aš, kas per velns ta meilė yr?